plūkti

1 plū̃kti, -ia, -ė, plū́kti NdŽ 1. tr. J.Jabl mušti, grįsti (molio aslą, krosnį ir kt.): Aš plūkiu žemę aslai, pečių iš molio J. Jaujoj reikės naują pečių plū̃kt Lnkv. Klojimo laitas neseniai plūktas Pbr. Atėjo Kaziukas klojimu laito padėtų plū̃kti Slm. Vyrai klaime plū̃kė padą Ds. Ar molis nenusėjo [i](nepavyko), ar vieta pačeravota – kasmet padą plūkiu, ir vis šerpėtas Trgn. Rodos, teip neseniai gryčią plūkiaũ, o kiek jau duobių atsirado Paį. Jie grendymą plūkia Klvr. Pirma į žemes gerai įmuša akmenis, o tik paskui krečia molį ir plū̃kia krosnį Pnd. Gyniau, ariau dirvonuose, plūkiau pečių lydimuose NS847. Griautiniuose kapuose mirusieji dažnai apdedami dideliais akmenimis, kartais laidojami iš molio plūktose duobėse aukštielninki arba ant šono EncIX1012. Asla plūkto molio, po ją bėgioja žiemą vasarą basi vaikai rš. Lyg kregždžių lizdai atrodo iš molio plūkti namai rš. ^ Nušyla, nudirba rugius bepjaudamas, kaip molį plū̃kdamas Slnt. 2. tr. M, Škn valyti spalius (nuo linų), brukti (linus): Ana plū̃kia linus J. Linus plū̃kti su plūktuve Jnš. Daba su mašinom linus plū̃kia Lnkv. Linus plū̃kt geri žmonės pradeda su gaidžiais Pšl. Išmynus linus, moterys plūkia, arba bruka Pn. Visa talka išėjo linų plū̃kt Ukm. 3. tr. kaupti, apkasti: Trys vagelės da neplūktos tebėra Slm. Ji nuėjo kopūstų plū̃kt Kkl. Reikia plū̃kt kopūstai Dglš. 4. tr., intr. Lnkv, Sml smarkiai mušti, pliekti: Ot žmogus – plū̃kia arklį lazda be jokio reikalo Dgl. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Šiandien žąsinas tą vaikelį kad nutvėrė plū̃kti! Rd. Gausi plū̃kti! Šl. | refl. Arm: Kad tik susitiks abu, tai ir plū̃kias kaip gaidžiai Ds. Jis su pačia kiekvieną dieną plū̃kias Srv. 5. intr. Pžrl sunkiai dirbti, vargti: Tiek plūkėm visi prakaituoti, ir nieko negavom Ut. Plūkì plūkì žmogus, pasižiūri, ka i smertis ant nosies Jnš. Per dieną plū̃kus, vakare nei valgyti nesinoria, tik į lovą virsti Nmk. Dirba, plūkia, prakaitauja – šiaip ne teip keža BM454. Visą gyvenimėlį dirbau, plūkiau, baltų rankų nesudėjau J.Balt. Žmona plūkė apie pečių A.Vien. Morta plūkė ant vežimo pūsdamos LzP. Plūk neplūkęs – vis tiek neišsimaitinsi rš. | Plūkiau, plūkiau, ledvai išprašiau Škn. | refl. Slm: Plū̃kėsi viena su vaikais Rs. Rudenį ūkininkai plūkiasi su darbais par naktis Jnš. Plū̃kias par dienas, o nieko neturi Skp. Vasarą kiauras dienas plū̃kiams po laukus On. Kam čia plūkíes su tais daržais Ut. Visą gyvenimą plūkiaũs kaip arklys Dbk. O naujakuriai beviltiškai plūkėsi tekusiose jiems blogose žemėse J.Dov. Mes vieni čia plūkėmės, o tu nežinia kur vėjus gaudei rš. 6. intr. sunkiai, su vargu eiti: Važiavom plū̃kėm par purvynus, par pusnis Škn. Pėsti plū̃kėm nuo pat stotelės Rd. Kiti turi po kumelę, o tu pėsčias plū̃k an Panevėžį Ėr. Žmonės plūktè plū̃kia Užpaliuos Sv. Pasku reiks pėsčiam plū̃kt Rgv. Plūki diena dienon, kad net kojos sutinsta Vj. Mum da du varstai reiks pėstiem plū̃kt Užp. Ne juokas tau plū̃kt tiek kelio pavasarį! Ut. Greitomis užsimetusios skarą, kitos ir visai vienplaukės, pasikaišiusios sijonus, plūkė per purvyną į galą kaimo V.Myk-Put. Negi tuščiomis plūksi tokį gabalą, – atsakė keleivis Vaižg. | refl.: Pametus reiks plū̃ktis į Pasvalį Ps. Plū̃kis tu man šitokį kelią! Sb. Takeliu, remdamasi lazdos, plūkėsi kažkokia senutė rš. 7. tr. šnek. smarkiai valgyti: Vaikas padirbėjęs kad plū̃kia mėsą Lnkv. Plū̃k, nežiūrėk – mokyklo[je] valgyt niekas neduos Mšk. 8. refl. turlytis, turkšti: Antys tiek plū̃kias po [v]andenį – bus lietaus Vžns.

◊ kójas plū̃kti vargstant eiti: Be reikalo kójas plūkeĩ Sdk. Už jį parnakt po dirvas plūkiù kójas BM68.

\ plūkti; apiplūkti; atplūkti; įplūkti; išplūkti; nuplūkti; paplūkti; parplūkti; perplūkti; prasiplūkti; priplūkti; suplūkti; užplūkti